Verslo sąlygos Lietuvoje   

Ištrauka iš knygos. Robertas T. Kijosakis ir Šeron L. Lechter, Pinigų srauto kvadrantas, „Sirokas“, 2002.


Vieno mažo, gana keisto, kaimelio gyventojus (beje, šiame kaimelyje gyventi buvo gana malonu) vargino nemažas rūpestis: jei nelydavo, kaimie­čiai neturėdavo geriamojo vandens. Norėdami kartą ir visiems laikams iš­spręsti šią problemą, kaimo vyresnieji nusprendė pasiūlyti kontraktą, pagal kurį kasdien į vietovę būtų tiekiamas vanduo. Du žmonės savanoriškai pa­sisiūlė imtis užduoties, ir kaimo vyresnieji su jais abiem pasirašė sutartis. Žmonės suprato, kad nedidelė konkurencija lems mažesnes kainas ir apsirūpinimą vandeniu.
Vienas iš sutartį pasirašiusių žmonių - Edas - tuoj pat nusipirko du cinkuotus plieninius kibirus ir pradėjo lakstyti takeliu pirmyn atgal prie už mylios tyvuliuojančio ežero. Jis kaipmat pradėjo gauti pinigų, nes kibirais sėmė vandenį nuo ankstyvo ryto iki sutemų. Kaime jis įrengė didžiulę be­tono talpyklą, į kurią ir išpildavo vandenį. Kiekvieną rytą jis keldavosi anks­čiau už kitus, kad atsikėlę kaimiečiai jau turėtų vandens. Tai buvo sunkus darbas, bet Edas jautėsi laimingas turėdamas vieną iš dviejų išskirtinių šio verslo kontraktų ir gerai uždirbdamas.
Kitas kontrakto laimėtojas, Bilas, kažkur pradingo. Jo nebuvo mėnesių mėnesiais, o tokia padėtis džiugino Edą. Jis uždirbdavo pinigų nekonkuruodamas. Bilas nepirko kibirų ir nesiruošė konkuruoti su Edu: jis parašė verslo planą, įkūrė korporaciją ir surado keturis investuotojus. Darbui organizuoti įdarbino korporacijos prezidentą. Po šešių mėnesių Bilas grįžo į kaimą kar­tu su statybininkų komanda. Per metus ši komanda įrengė didžiulį nerūdi­jančio plieno vamzdyną, kuris sujungė kaimą su ežeru.
Per didžiulę vamzdyno eksploatavimo pradžios ceremoniją Bilas pa­reiškė, kad jo vamzdynu tiekiamas vanduo yra švaresnis už Edo. Bilas žino­jo, kad gyventojai skundžiasi Edo tiekiamo vandens kokybe. Jis taip pat pranešė, kad vandenį kaimui tieksiąs 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Jo kolega vandenį tiekti galėjo tik darbo dienomis. Bilo geresnės kokybės ir patiki­mesnio tiekimo vandens kaina bus 75 % mažesnė už Edo. Be abejo, kaimiečiai nudžiugo ir nutarė naudotis Bilo vamzdynu.
Kad galėtų konkuruoti, Edas 75 % sumažino vandens kainą, nusipirko dar du kibirus su dangčiais. Jis vilkdavo po keturis kibirus per kiekvieną reisą. Norėdamas pagerinti aprūpinimą vandeniu jis įdarbino du sūnus: šie pakeisdavo jį savaitgaliais ir naktimis. Išvykstantiems į koledžą mokytis sūnums, jis pasakė: „Grįžkite, nes kada nors šis verslas priklausys jums". Aplinkybės susiklostė taip, kad jo sūnūs negrįžo į kaimą. Galiausiai Edą užgriuvo darbuotojų ir profsąjungos problemos. Profsąjungos atstovai norėjo didesnių atlyginimų ir geresnių darbo sąlygų: jie reikalavo, kad darbininkai -profsąjungos nariai - per vieną reisą atneštų tik vieną kibirą vandens.
O Bilas suvokė, kad jeigu šiam kaimui reikia vandens, vadinasi, jo rei­kia ir kitų kaimų gyventojams. Jis sukūrė dar vieną verslo planą. Netrukus jis ėmė pardavinėti greitai įrengiamas talpias švaraus ir pigaus vandens sis­temas daugelyje pasaulio kaimų.
Jis uždirbo tik po vieną pensą nuo tiekiamo kibiro vandens, tačiau per dieną susidarydavo milijardai kibirų vandens. Taigi nesvarbu, dirbo Bilas ar ne, daugybė žmonių buvo aprūpinami milijardais kibirų vandens, o visi už paslaugą gaunami pinigai byrėjo į Bilo sąskaitą banke. Bilas „susikūrė" sau pinigus, o kaimo gyventojams sukūrė vandenį tiekiantį vamzdyną.
Bilas laimingai gyveno, o Edas sunkiai dirbo visą likusį savo gyvenimą ir nuolat turėjo finansinių problemų".